Unikalusis Vilnius. Vaizdų kaita. Sudarytojas Vytas V. Petrošius. – Vilnius: VAGA, 2014

Vilniaus miestas, kaip ir bet kuris kitas civilizacijos darinys, bėgant amžiams keičiasi, nyksta ir vėl atsikuria. Miesto veidą ne kartą keitė karai, okupacijos, gaisrai ir kitos negandos. Žvelgiant į dar nuo 1860 m. fotografijose užfiksuotą unikalią Vilniaus architektūrą, bendrus miesto vaizdus, panoramas, gyvenamąją aplinką ir daugybę kitų siužetų, mūsų dienomis akivaizdžiai, ypač palyginus su nūdienos fotografijomis, galime įsitikinti, kaip per tą laiką pasikeitė miestas.

Carinės okupacijos metais miestas išgyveno ne vieną naikinimo laikotarpį. Įrengiant karinę tvirtovę Katedros aikštėje buvo nugriauti visi pastatai: Pilies vartai, vandens malūnas, Vilniaus pilies teismo kanceliarija, mūrinės krautuvėlės ir kt. Norėta ir Katedrą su varpine nugriauti. Be to, mieste buvo nugriauta keliolika bažnyčių (beveik visi griovimai užfiksuoti J. Čechavičiaus fotografijose), kitos – paverstos cerkvėmis, pastatyti trys paminklai – Jekaterinai II, Muravjovui-Korikui ir Aleksandrui Puškinui (1915 m. prie miesto priartėjus vokiečių kariuomenei visi išvežti į Rusiją). Senamiestis tos okupacijos metais nukentėjo mažiausiai. Daugiausia Vilniaus vaizdų nuo seniausių laikų iki Antrojo pasaulinio karo pokario sukaupė Vladas Drėma albume „Dingęs Vilnius“, gaila, kad nesinaudota fotografijomis.

Po Pirmojo pasaulinio karo miestas nebuvo taip smarkiai sugriautas, kaip praūžus Antrojo pasaulinio karo audroms. Žymiausias Vilniaus vaizdų fotografas Janas Bulhakas net trejetą kartų nuo 1910 iki 1944 m. užfiksavo Vilniaus vaizdų kaitą. Remiantis jo fotografijomis galime nesunkiai atsekti miesto veido pasikeitimus. Galima teigti, kad didžiausi pasikeitimai mieste įvyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokaryje.

1944 m. Vilnių daug kartų bombardavo sovietinė aviacija, o tų metų liepos 6–10 d. šturmuojant miestą, jį griovė ir sunkioji artilerija, ir tankai, ir kita karo technika. Visus tuos sugriovimus užfiksavo Janas ir Janošas Bulhakai (fotografijų albumas „Vilnius. 1944“) ir paliko neginčijamą įrodymą, kad senasis miestas buvo suniokotas po karo. Ištisos miesto gatvės – Rūdininkų, Vokiečių, Pilies, Vilniaus ir kitos nukentėjo labiausiai.

Pokaryje ilgą laiką stūksojo išdegusių namų sienos, kol neprasidėjo dar vienas didysis niokojimas. Buvo nugriauti atstatymui tinkami (sprendžiant iš J. Bulhako 1944 m. fotografijų) pastatai, o jų vietoje, pvz., Vokiečių gatvėje per visą jos ilgį suręstas stalininės architektūros monstras. Napasigailėta ir Senosios sinagogos, ir kitų žydų geto pastatų. XX a. šeštajame dešimtmetyje mieste atsirado keliolika senamiesčiui nebūdingų, išdidžiai skverais vadintų, tuščių plotų Rūdininkų, Pilies ir kitose gatvėse. 

Mūsų dienomis Jano Bulhako žodžiai apie Vilnių iš jo knygos „Vilniaus peizažas“ (1936 m.) įgauna kitą, naują prasmę: „Vilnius skambina, groja, ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja stogų čerpėmis, žavi kalvų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį. Pranašiškai, skardžiai gaudžia Vilniaus varpai: buvome, esame, būsime!..”

Tad, ar mes, po visų negandų išlikusio ir naujam gyvenimui prisikėlusio Vilniaus paveldėtojai, galime nemylėti mūsų unikalaus kunigaikščių miesto.