Vilkas, „paslėpęs“ Vilniaus istoriją

 
Garsaus lietuvių istoriko Adolfo Šapokos knygelėje „Vilnius Lietuvos gyvenime“ (pirmą kartą išleista 1954-aisiais Toronte) primenama garsi geležinio vilko legenda. Pasak jos, kunigaikščio Gedimino pirmoji sostinė buvo Trakai. Po vienos medžioklės, kurioje Neries ir Vilnios santakos kalne nukovė didžiulį taurą, kunigaikštis apsinakvojo kalno papėdėje, vadinamajame Šventaragio slėnyje (maždaug apie dabartinę katedrą).
Katedra
Katedra

Miegodamas sapne pamatė didžiulį vilką, kuris staugęs taip skardžiai, lyg jo viduje būtų buvę keli šimtai vilkų. Rytą sapną Gediminui išaiškino čia pat gyvenęs vyriausiasis lietuvių krivis Lizdeika.

Geležinis vilkas reiškiąs miestą, kurį kunigaikštis turįs čia pastatyti, o į visas puses sklindąs jo staugimas reiškiąs didelį to miesto garsą, kurio jis pasieksiąs dėl gausių gyventojų taurios veiklos ir kunigaikščių, kurie tą miestą pasirinksią savo sostine. Paklausęs tokio sapno aiškinimo, Gediminas kalne, kur matė staugiantį vilką, pastatė stiprią pilį, o kalno papėdėje įkūrė miestą, kurį pavadino Vilniumi.


Pasak A. Šapokos, legenda užrašyta XVI a., Vilniui jau bent 200 metų buvus Lietuvos sostine. Ji gražiai įsikomponuoja į kitas garsių miestų atsiradimo legendas.

Pradžia – Kreivasis miestas

Maždaug X tūkstm. pr. Kr. besitraukiantys ledynai Vilnelės senvagę išgraužė į dabartinės Naujosios Vilnios pusę ir dešinėje Vilnelės pusėje, aukštesnėse, sausesnėse vietose ilgainiui pradėjo kurtis žmonės. Pasak istorikės dr. Jolantos Karpavičienės, pirmi gynybiniai statiniai, kuriuose slėptasi grėsmės akivaizdoje, įrengti dabartinio Vilniaus Kalnų parko teritorijoje.

XIII a. ten jau stovėjo pilis (istoriniuose šaltiniuose ji vadinama Kreivąja pilimi, todėl apie ją susiklosčiusi gyvenvietė kai kada pavadinama Kreivuoju arba Aukštutiniu miestu). Galima atsargiai tvirtinti, kad pirmi statiniai ant dabartinio Gedimino (Pilies) kalno pradėti ręsti I ir II tūkstm. sandūroje. Anot archeologo prof. Albino Kuncevičiaus, jau XI–XIII a. čia būta didelės medinės pilies.

Kairiajame dabartinės Vilnelės krante buvo pelkėtos, labai drėgnos žemės, šiandienio Kempinskio viešbučio vietoje buvę vieni iš dešimties jau XVI a. pradžioje statytos miesto sienos vartų, anuomet taip ir vadinti – Šlapiaisiais vartais. O XIII a. nuo Gedimino kalno dabartinės Arkikatedros link driekėsi apie 160–180 m ilgio, 40 m pločio ir 6 m aukščio iškyšulys ragas. Iš pietų jį supo srauni Vilnelės upė, ji juosė beveik visą dabartinę Katedros aikštę ir įtekėjo į Nerį prie šiandienio Mindaugo tilto.

Dabartinė Vilnelės vaga, manoma, iškasta XIV amžiuje. Senoji, ilgainiui praradusi savo reikšmę, galiausiai virto pelkėjančiu kanalu ir XVIII a. buvo užpilta. Pasak J. Karpavičienės, pirmi nuolatiniai gyventojai tame sausumos rage įsikūrė IV a. po Kristaus. Nors sąlygos buvo gerokai prastesnės nei Kreivajame mieste, žmonių daugėjo ir pirma aptvarinio tipo viduramžiška pilis pietvakarinėje Gedimino kalno papėdėje pradėta statyti 1283 metais. Tikslią datą leido nustatyti išlikę rąstai, kuriais buvo sutvirtinti rago pakraščiai ir ant kurių kloti pilies pamatai.

Vilnius – miestas gemalas

Europos viduramžių miestai formavosi pagal įvairius modelius. Tarkim, XI–XII a. jie kūrėsi prie patogesnių gamtinių prekybos kelių, neretai – dar romėnų sukurtos infrastruktūros ar jos likučių vietose. Rytų ir Vidurio Europoje kolonistai iš Vakarų miestus dažnai įkurdavo tuščioje vietoje (pavyzdžiui, Torunę ar Rygą).

Tokiu, pavadinkime, sintetinio miesto kūrimo atveju jis būdavo iš anksto suplanuojamas, numatant konkrečias vietas bažnyčioms, rotušei, kitiems miestui svarbiems pastatams, nubraižant gatvių tinklą ir numatant miestą juosiančios gynybinės sienos trajektoriją. Viduramžių Europos miestiečiai išsiskyrė verslumu ir gyvenimo stiliumi, ir tai buvo įtvirtinama juridiškai, suteikiant miesto teisės privilegiją.

Miestų siuzerenai dažnai nebuvo linkę kištis į miestiečių gyvenimą, buvo svarbu tik tai, kad miestas mokėtų prievoles ir mokesčius. Ne veltui viduramžiais būta populiaraus posakio „Miesto oras daro laisvą“. Jei nuo šeimininko pabėgęs valstietis įstengdavo mieste išgyventi metus ir vieną dieną, jis gaudavo realią miestų savivaldos įstatymo patvirtintą laisvę – galėjo užsiimti amatais, prekiauti ir jo buvęs ponas nebeturėjo į jį jokios teisės. Štai kodėl Europos viduramžių miestai laikomi šiuolaikinės pilietinės visuomenės pradininkais.

Vilniaus atveju labiau tinka taikyti vadinamąjį savaiminį miesto gemalo modelį, kai vietos gyventojus telkianti vietovė labai iš lėto įgauna miesto požymių. Miesto gemalo atveju svarbu tai, kad dažnu atveju čia rezidavo genties diduomenės vadas ar besiformuojančios šalies valdovas. Jo pilis traukė aplink kurtis amatininkus ir pirklius, kurie valdovą aptarnavo. Tiesa, ne visiems „gemalams“ buvo lemta virsti miestais.

Žodžiu, Vilniuje vietiniai pradėjo „savaip“, o ilgainiui pradėję čionai kraustytis atvykėliai procesą paspartino. XIII a. ant minėto sausumos rago statytos pilies ir aplink ją besitelkusios gyvenvietės tyrimai rodo, kad čia tuomet jau būta amatininkų ir pirklių apgyvento pilies ūkio, įgyjančio miesto požymių, nes jis turėjo kompaktišką gatvių ir nuolat gyvenamų vietų (vadinamųjų posesijų) tinklą. Vandentiekis ir kanalizacija atsirado vėliau. Taigi Vilniuje XIII a. antroje pusėje gyvavo Aukštutinis miestas su Kreivąja pilimi ir Žemutinis miestas, aptarnavęs mūrinę valdovo pilį. Beje, visos gynybinės pilies plytos vietinės kilmės, jau XIII a. pabaigoje degtos Lietuvoje.

Europietiškas Vilnius – nuo 1387 metų

Miestą reikėjo plėtoti, vietinių pajėgų ilgainiui ėmė neužtekti, todėl iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rytinių slaviškų bei gretimų vokiečių žemių pradėta kviestis kolonistus. XIV a. antroje pusėje aplink Žemutinę pilį ir ją supusį Žemutinį miestą jau buvo kelios gyvenvietės geografiškai palankiose vietose – pagoniškas Aukštutinis, arba Kreivasis, miestas dabartinio Kalnų parko ir Tado Kosciuškos bei Tado Vrublevskio gatvių teritorijoje, dabartinio Senamiesčio rytinėje dalyje telkėsi neįtvirtintas Rusėnų miestas (šaltiniuose minimas Civitas Ruthenica) su keliolika cerkvių. Dabartinės Trakų, Vokiečių gatvių ir Šv. Mikalojaus bažnyčios (pirmos katalikiškos bažnyčios, pastatytos dar iki krikščionybės įvedimo ir rodančios, kad čia gyventa pirklių, mat šv. Mikalojus buvo laikomas pirklių globėju) apylinkėse jau kūrėsi katalikų (veikiausiai vokiečių) bendruomenė, o naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad Šv. Ignoto ir Vilniaus gatvių rajone turėjo formuotis bendruomenė, turėjusi ryšių su Livonija ir Ryga.

1387 m. Vilniui suteikta Magdeburgo teisė galbūt reiškė, kad amatininkų ir pirklių gyvenvietės jau buvo pradėjusios jungtis į vientisą miestą. Iš jo vedė prekybos keliai į Lenkiją, Livoniją, LDK rytines žemes – archeologai tvirtina, kad XIV a. dabartinio senamiesčio teritorijoje kryžiavosi keliai Medininkų, Trakų, Rūdininkų, Smolensko, Polocko ir Rygos kryptimis. Kad Vilniuje reziduojančio valdovo ūkis jau XV a. pabaigoje buvo didelis, rodo tuometės sąskaitų knygos, nurodančios, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (valdė 1492–1506 m.) dvarą aptarnavo maždaug tūkstantis žmonių, Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Eleną – dar šimtas.

Atsargiai apibendrinant galima teigti, kad iki 1387-ųjų šio Vilniaus raida atrodo gana miglota, o suteikus Magdeburgo teisę jis plėtojasi jau kaip europietiškos kultūros dalis. Bet kuriuo atveju Magdeburgo teisės suteikimas – pirmas LDK vietos bendruomenei adresuotas rašytinis dokumentas, turintis juridinę galią ir dokumentuojantis tuometę Vilniaus kaip miesto padėtį. Vienas Europos viduramžių miestų požymių buvo jų gyvenimo „raštingėjimas“, reglamentavimas dokumentais.

XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje miesto struktūra buvo stipriai pertvarkoma, tą taip pat lėmė po pergalės Žalgirio mūšyje (1410 m.) pradėjęs gausėti gyventojų skaičius. Manoma, kad pirmoji miesto turgaus aikštė buvo dabartiniame Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, mat pirma parapinė Šv. Jonų bažnyčia pastatyta fasadu į šį kiemą. Ilgainiui pagrindinė turgavietė perkelta į prekybos kelių sankirtoje esančią dabartinę Rotušės aikštę. Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad nuo XV a. trečio dešimtmečio gyvenimas pastarojoje labai suaktyvėjo, maždaug tuo metu pradėta statyti ir Rotušė. Žemutinėje ir Aukštutinėje pilyse nuo šiol telkėsi politinė valstybės valdžia, o miestas pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Ilgainiui susiformavo pagrindinė Pilies gatvė, kuri sujungė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją su Rotuše.

Vilniaus raidos dramos

Deja, tenka nelinksmai ironiškai konstatuoti: ačiū lietuviams, kad iki krikšto nepaliko apie save ir savo miestų steigimąsi jokių rašytinių šaltinių. Juk Vytautas Didysis jau suteikus Magdeburgo teisę su Vokiečių ordino kariuomene atžygiavo prieš Jogailą bandyti užimti Vilniaus. 1390 m. Kreivoji pilis ir Aukštutinis miestas buvo sudeginti. Pasak kai kurių istorikų, Vytauto Didžiojo ketinimai nelabai skyrėsi nuo Ordino, regione vykdžiusio kolonizavimo politiką ir vien dabartinės Lenkijos teritorijoje įsteigusio apie 150 krikščionių kolonistų miestų. Pagoniškas lietuvių miestas buvo sunaikintas, galbūt todėl, kad apačioje kurtųsi jau krikščioniškas miestas. Kreivojo miesto gyventojams neliko nieko kito kaip keltis (arba jie buvo prievarta keliami) į dabartinio Senamiesčio teritoriją, kurioje žemės buvusios drėgnos ir pelkėtos. Vilniaus infrastruktūros formavimuisi 1390-ieji – dramatiški, bet ir svarbūs metai. Čia dera paminėti, kad Aukštutinė ir Žemutinė pilys niekada nebuvo užimtos iki pat rusų kariuomenės antplūdžio XVI a. viduryje. Vokiečiai pilis buvo apgulę daug kartų, bet paimti neįstengdavo.

Vienas vėluojančio (tai nereiškia, kad atsilikusio) Vilniaus fenomenų – XVI a. pradžioje milžiniška miesto teritorija apjuosiama gynybine siena. Viduramžių miestai paprastai iš pat pradžių buvo apjuosiami sienomis, jų plotas tesiekdavo keliolika hektarų – 500 gyventojų sankaupa su rotuše, bažnyčia, gynybine siena ir kitais viduramžiškais atributais buvo miestas. 1201-aisiais įkurta Ryga užėmė 28 ha, Krokuva (Magdeburgo teisės privilegija suteikta 1257 m.) – 56 ha, Lvovas (privilegija suteikta 1356-aisiais) – 21 hektarą.

Vilniaus Žemutinės pilies teritorija mūrine siena su gynybiniais bokštais ir keleriais vartais buvo aptverta XIV a., ji aprėpė apie 10 ha plotą (šios sienos perimetrą šiandien žymi Katedros aikštės dangoje raudonu granitu išskirta juosta). Gynybinės sienos juosiamoje teritorijoje gyvenę ir dirbę pirkliai bei amatininkai aptarnavo Žemutinę ir Aukštutinę pilis, bet dar neturėjo europinio viduramžių miesto privilegijos. Šis Žemutinis miestas dar buvo slaviško, o ne europinio tipo.

Suteikus Magdeburgo teisę Vilniaus gyvenimo centras persikėlė už sienos ir, praėjus beveik šimtmečiui, miestas apjuostas gynybine siena su dešimčia vartų. 1501–1522 m. statytos Vilniaus sienos juosiamas plotas siekė 85 hektarus. Jei viskas būtų vykę „laiku“ ir pagal viduramžių miestų steigimo standartus, teritorija veikiausiai būtų likusi maža, juk XIII a., karaliaus Mindaugo laikais, gyventojų tankumas LDK teritorijoje tesiekė 2,5 žmogaus 1 kv. kilometre.

Geležinis vilkas ir... viskas?

Štai tokia tarsi iš dviejų dalių susidedanti Vilniaus atsiradimo istorija. Kol kas ji nelabai žinoma, tad Lietuvos sostinę lietuviams dar reikia atrasti. Tebesame sugestijuojami XIX a. Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, aušrininkų suformuotos lietuviškumo sampratos, pagal kurią Lietuva gali būti siejama tik su etniškumu ir lietuvių kalba, kitaip tariant, „baigiasi“ po Liublino unijos su Lenkija, o aristokratinė ar verslininkiška miesto kultūra kažkodėl vertinama atsargiai neprielankiai.

Kai iš LDK istorijos išimama viskas, kas nelietuviška, iškrinta ne tik miesto kultūra, bet ir daug kitų dalykų, kurie šiaip jau priklauso mums. Be to, Vilniaus istorija beveik nepristatyta visuomenei. Pasak istorikės J. Karpavičienės, nors pastaruoju metu suaktyvėjo Vilniaus ankstyvosios raidos archeologiniai tyrimai, plačiajai visuomenei skirtos Vilniaus istorijos tiesiog nėra.

Bet juk Vilniuje XV ar XVI a. gyvenęs vokiečių pirklys kalvinistas buvo šio miesto patriotas ir laikytinas lietuviškos kultūros dalimi. Beje, XVI a. viduryje visi skelbimai Vilniuje buvo skelbiami ir lietuvių kalba, „kad kiekvienas suprastų“, mat pagal to meto teisę kalbos nemokėjimas atleisdavo nuo atsakomybės. Vienas esminių europinio miesto bruožų – susikalbėti ir susitarti net ir kalbant skirtingomis kalbomis.

 


........................................................................................................................

Istorinis Vilnius: kai kurie dalykai dabar mažų mažiausia šokiruotų




Senasis Vilnius
DELFI (A. Didžgalvio nuotr.) / Senasis Vilnius


Istorinis Vilnius: kai kurie dalykai dabar mažų mažiausia šokiruotų

Ar žinote, kad jau nuo XIV a. apie Nerį ir Vilnelę virė pagrindinis Vilniaus miesto gyvenimas. Šių upių vanduo girdė miestiečius, tačiau į tą patį vandenį keliavo ir miesto nuotekos bei atliekos. Miestiečių mėgiamoje Lukiškių aikštėje kadaise buvo didžiuliai daržai, prie Aušros vartų, ant Pranciškonų kalnelio, veikė kartuvės, o XIX a. Neries upėje netgi buvo įrengti viešieji tualetai. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius, mokslų daktaras, kultūros istorikas Aivas Ragauskas GRYNAS.lt sutiko papasakoti, koks gyvenimas virė istoriniame Vilniuje nuo XIV a. iki XIX a. pr. ir koks tuo metu buvo žmonių požiūris į aplinką.

- XXI amžių galime vadinti komforto amžiumi - turime praktiškai visas sąlygas gyventi patogiai, švariai ir saugiai. O kaip buvo seniau, tarkime, viduramžiais. Kokią nuotekų bei vandens tiekimo sistemą turėjo istorinis Vilnius? Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susidurta? - GRYNAS.lt paklausė profesoriaus.

- Jeigu kalbame apie istorinį Vilnių, apie jį maždaug žinome nuo XIV a. Vilnius yra įsikūręs prie dviejų upių – Vilnelės ir Neries. Nuotekos ir vandens tiekimas buvo glaudžiai susijęs su šiomis  vandens arterijomis. Vilnius ir jo senamiestis yra gausiai šaltiniuotoje teritorijoje įsikūręs miestas. Jeigu eitume nuo Gedimino pilies į kairę pusę, ten buvo užfiksuota daug šaltinių. Dešinioji miesto dalis nuo XIV a. pabaigos vadinta lotyniškąja, joje šaltinių buvo mažiau. Vanduo buvo tiekiamas iš upių – Vilnelės, Neries ir šaltinių. Taip pat buvo kasami ir šuliniai. Šulinių buvo ir miesto centre, pavyzdžiui, Rotušės aikštėje. Šulinys buvo municipalinis, tačiau jų buvo ir privačiose teritorijose. Be abejo, ir vienuolynai turėjo savo šulinių. Vanduo būdavo paimamas iš natūralių vandens šaltinių ir iki atsirado vandentiekis, jis buvo vežamas ir gabenamas vežimais, nešuliais. Tais laikais buvo netgi speciali profesija – vandenvežys. Tuo metu nebuvo įmonių, kurios užsiimtų vandens tiekimu, bet miestas išlaikydavo žmones, kurie tuo rūpinosi.

 Beje, didikai puodus turėjo labai prabangius, tarnai juos išnešdavo išpilti į lauką ar kokią statinę. Kažin, ar didikų tarnai pildavo išmatas už lango, taip nebuvo galima daryti – turėjo būti išvežama.
A. Ragauskas

XVI a. pr. Vilniuje atsiranda vandentiekis. Pirmiausiai – Žemutinėje pilyje, kur reziduoja karalius, paskui plinta ir mieste. Turtingi miestiečiai, Valdovų rūmai, vienuoliai buvo pirmieji, kurie įsivedė vandentiekį. Vandentiekis buvo specifinis – mediniai vamzdžiai su geležinėmis movomis. Vanduo buvo tiekiamas iš Vingrių vandenvietės. Nepatikrintais duomenimis, vandenvietė galėjo būti ir už Aušros vartų. Vanduo buvo tiekiamas natūraliai iš aukštesnių vietovių į žemesnes – klojami vamzdžiai, daromi rezervuarai ir vanduo tiekiamas į miestą. Bet tik elitas turėjo tokį vandentiekį, tik turtingiausi, didikai. Kartais sakoma, kad Vilniuje visi turėjo vandentiekį – nieko panašaus! Yra išlikusios miesto pajamų ir išlaidų knygos, miestiečių sąrašai, kurie mokėjo specialų mokestį už vandens tiekimą, jis siekė 8 grašius. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Jį mokėti galėjo tik turtingi žmonės – šimtai gyventojų, o Vilniuje tuo metu gyveno apie 20-30 tūkst. gyventojų.

- O kur keliavo miesto nuotekos?

- Natūraliai – į griovius, į tas pačias upes, buvo išvežamos už miestų. Tualetus, tiesa, žmonės namuose turėjo – buvo daroma į puodus, o puodai išnešami išpilti lauk, į gatvę. Nereikia perdėti Vilniaus sanitarijos lygio. Kartais žmonės, kurie su istorija nesusipažinę, Vilnių lygina su žymiausiais Europos miestais. Nieko panašaus! Nėra ką lyginti. Vilnius buvo Vidurio Rytų Europos regione - ne vakarų miestas. Rytų Europoje jis išsiskyrė kaip vienas iš svarbiausių miestų – kaip politinis, ekonominis, kultūrinis, religinis centras, bet ne daugiau. Lyginti jį su Paryžiumi, reiškia visišką nesusivokimą realijose. Jo niekaip nepalygintum nei su Praha, nei Ryga ar Talinu. Vilnius buvo labiau rytietiškas miestas – neturėjo taisyklingo užstatymo, o nuo XV a. Vilniaus senamiestis pasidarė labai didelis, dėl to buvo sunku užtikrinti efektyvią ir nuoseklią nuotekų ir vandens tiekimo sistemą, nes buvo labai didelė teritorija. Miestas buvo statomas stichiškai. XVI a. pr. buvo padaryta miesto siena, ji apėmė teritoriją, kuri buvo dar neužstatyta, įvairias pelkes, šaltinius ir t.t.

Rimtesnis „darbas“ su nuotekomis atsirado tik XIX a. Galiu pasakyti tokį faktą, kad XVII a. palaipsniui buvo užpilta viena Vilnios atšaka, kuri ėjo pro dabartinę Katedros aikštę. Barboros Radvilaitės gatvėje nuotekos buvo pilamos. Netgi lavonų problemą miestas turėjo – už Aušros vartų, ant taip vadinamo Pranciškonų kalnelio, kardavo mirtimi nubaustus žmones. Buvo problema, kur utilizuoti jų kūnus.

Aivas Ragauskas
Aivas Ragauskas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

- Kaip buvo tvarkomos atliekos? Ar to meto žmonės daug šiukšlindavo? Galbūt yra istorinių duomenų, kad atliekos jau nuo seno buvo kompostuojamos, deginamos, kitaip panaudojamos?

- Nuo XVII a. vidurio yra žinoma, kad miestas skirdavo lėšų išvalyti aikštei valdovui atvykstant, šventėms vykstant, egzekucijas darant. Laikas nuo laiko buvo išvalomas kalėjimas – išvežamas mėšlas, nešvarumai. Ar daug žmonės šiukšlindavo? Taip. Ar buvo deginamos? Nežinau tokių duomenų, kad senajame Vilniuje būtų deginamos šiukšlės – dauguma tų šiukšlių buvo natūralios. Jos suirdavo, kitas nuleisdavo į upes. XIX a. Neryje stovėjo viešieji tualetai. Žinau vieną istoriją, kai Rotušėje buvusiame tualete XIX a. buvo rastas lavonas, žmogaus griaučiai. Kaip, kodėl, kas ten kokią žmogžudystę padarė, nežinoma.

 Kartais sakoma, kad Vilniuje visi turėjo vandentiekį – nieko panašaus! Yra išlikusios miesto pajamų ir išlaidų knygos, miestiečių sąrašai, kurie mokėjo specialų mokestį už vandens tiekimą. Jis siekė 8 grašius, tuo metu tai buvo dideli pinigai.
A. Ragauskas

Beje, didikai puodus turėjo labai prabangius, tarnai juos išnešdavo išpilti į lauką ar kokią statinę. Kažin, ar didikų tarnai pildavo išmatas už lango, taip nebuvo galima daryti – turėjo būti išvežama.

Daug atliekų išskirdavo pramonė. Žinau faktą, kad XVII a. viduryje Užupyje, Tymo kvartale, buvo labai išvystyta odininkystė. Reikėjo daug vandens odas mirkyti, dažyti. Susidarydavo daug cheminių junginių, tokias atliekas neleisdavo bet kur pilti, išveždavo už miesto. Esu radęs faktą, kad karvės nenorėjo ėsti žolės, nes ji buvo užteršta cheminėmis medžiagomis.

- O ar buvo XVI-XVII a. Vilniuje sąvartynų?

- Kad atliekų perdirbimo nebuvo, tai tikrai galiu pasakyti. O sąvartynų, kad būtų buvę, neturiu tokių duomenų, natūraliai kažkiek jų turėjo susidaryti. Žinote, tų laikų visuomenė buvo labai taupi, stengdavosi viską sunaudoti – ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą. Plytų niekas niekur neišveždavo - ardydavo ir statydavo viską iš naujo. Mediena buvo brangi, ją degindavo, reikėjo apsirūpinti malkomis. Abejoju, ar daug susidarydavo atliekų. Daugiau gal iš pramonės, amatų atliekos, sakykime, metalo liejybos, odų apdirbimo, mėsininkų cecho liekanos. Bet ir tai daugumą subproduktų sunaudodavo.

- Kai sakote, kad visuomenė buvo taupi, ar turite galvoje ir turtingąjį sluoksnį?

- Taip, įsivaizduokite, turtingasis sėdi prie stalo ir su savo šeima valgo. Tų laikų valgiaraščiai buvo milžiniški - turtingieji visko nesuvalgydavo. Jeigu turtuolis kiekvieną dieną suvalgytų tiek, kiek jam buvo siūloma, po mėnesio mirtų. Virėjai pagamindavo, o turtuolis suvalgydavo. O tai, kas likdavo, atitekdavo tarnams, tiems, kurie šalia. Būti prie pono reiškė normaliai pavalgyti, o tuo metu tai buvo didžiulė vertybė.

- Šių laikų miestuose verda labai intensyvus gyvenimas, tačiau dėl skubėjimo, aplaidumo turime nemažai apšnerktų vietų, kur prisiveisia įvairių graužikų - žiurkių, pelių. Vis dėlto pelės ir žiurkės neretai siejamos su viduramžiais, ar iš tiesų to meto ir vėlesniame Vilniuje buvo daug graužikų ir kenkėjų? Ar yra kokių nors šaltinių, kuriuose būtų minima ši problema?

- Be abejo, kad jų buvo. Vienas iš maro sukėlėjų yra graužikai, o mes gerai žinome, kad maro epidemijos Vilnių aplankydavo reguliariai. XVII a. viduryje – XVIII a. pr. netgi buvo pandemijų, kai išmirė labai daug žmonių. Žiurkės prie to turėjo prisidėti. Graužikų, be abejonės, buvo. Taip pat buvo laikomi ir katinai pelėms gaudyti. Kiekvienas tą problemą sprendė pats.

Iš epidemijų žinome, kad žiurkės apgrauždavo lavonus. Juos apgrauždavo ir šunys, nes tuo metu buvo daug valkataujančių šunų. Iki šiol tos problemos neišsprendėme.

Aivas RagauskasAivas Ragauskas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

- Ar miestuose buvo įprasta laikyti naminius gyvulius, užsiimti daržininkyste, sodininkyste?

- Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo specifinė visuomenė. Joje nebuvo tiek daug miestų, kurie būtų dideli ir juose būtų smarkiai sukoncentruota pramonė, prekyba. Dauguma miestų gyventojų Lietuvoje vertėsi žemdirbyste. Jie buvo miestiečiai, bet turėjo daržus, auginosi sau produktus. Tai buvo pusiau agrariniai miestai. Žemdirbyste mažiau galėjo verstis vilniečiai, kauniečiai, kėdainiečiai, biržiečiai. Visi kiti gyveno pusiau kaimišką, pusiau miestišką gyvenimą. Vilniuje nuolat reguliariai vyko turgus. Vilniečiai labiausiai buvo nuo jo priklausomi. Jie mažiausiai turėjo galimybių patys užsiauginti sau produktų – ar tai būtų gyvulinės kilmės, ar augalinės.

- Ką turite omenyje sakydamas, kad vilniečiai neturėjo galimybių? Jiems trūko žemės verstis žemdirbyste ir augalininkyste?

- Taip, bet vis tiek kažkiek kažką augino, nors ir ne masiškai. Gyvulininkystė, augalininkystė buvo plėtojama už miesto ribos, pavyzdžiui, Leoniškėse (link dabartinių Gurių), Burbiškėse (link dabartinės IKEA parduotuvės). XV a. Vilniuje buvo išskirti palivarkai (atskiros dvaro dalys su reikalingais ūkio trobesiais – red. past.). Vienas jų buvo ir Lukiškėse, ten buvo auginami įvairūs grūdai, laikomi gyvuliai. Bet tai buvo elito žemės, eiliniai miestiečiai ten nepatekdavo.

Daug daržų ir sodų buvo ir link Užupio, link Aušros vartų. Net ir turtingi miestiečiai buvo suinteresuoti turėti savo ūkį, daug kur turėjo dvarus, daug ką jie patys pasigamindavo, jiems nereikėdavo pirkti. O tas, kuris neturėjo žemės, daržo, sodo, turėjo viską pirkti.

Po Vilniaus aptvėrimo siena XVI a. labai sumažėjo galimybės turėti daržų ir sodų, miestas buvo intensyviai užstatomas, neliko vietos verstis daržininkyste ar sodininkyste.

- Jūs esate kultūros istorikas, domitės ekologija. Žvelgdamas į istorinį Vilnių, kokių jo pranašumų matote, lygindamas jį šių dienų Vilniumi? O galbūt laikytumėtės nuomonės, kad viskas tik patobulėjo ir pagerėjo ir šiais laikais visomis prasmėmis gyvename geriau nei praeityje žmonės gyveno?

- Aišku, kad viskas tik patobulėjo ir gyvename geriau nei žmonės praeityje gyveno. Neįmanoma su niekuo sulyginti – ar imsime vandens tiekimą, ar infrastruktūrą, nuotekų šalinimą... Gal tik oro kokybė būtų vienas iš tokių parametrų, kuris būtų ne šių dienų naudai. Turime automobilius, pramonę, chemines atliekas, kurios savaime nesuyra.

Bet įsivaizduokite XVII a. Vilnių – buvo daugybė namų, kurie kūrenti kietu kuru. Kai jie visi būdavo kūrenami, ar galite įsivaizduoti, kiek dūmų susidarydavo. XVI a. pab. Brauno Hogenbergo atlase, kur aprašomas Vilnius, yra rašoma, kad dalis vilniečių vaikščiojo apakę vien dėl to, kad buvo labai daug dūmų. Dūminių pirkių mieste buvo mažai, jos buvo labiau paplitusios Žemaitijoje, tačiau galėjo būti nemažai žmonių, gyvenančių priemiesčiuose dūminėse pirkiose, o nuolatinis buvimas dūmuose neigiamai veikė ne tik kvėpavimą, bet ir regos organus. Aišku, kalbant apie cheminį užterštumą, nėra net ką lyginti su šiais laikais. Anuomet jis buvo žymiai mažesnis, tačiau, išskyrus kai kuriuos rajonus, ten, kur gyveno odininkai, mėsininkai, dvokas buvo baisus.

- Pradėjau interviu teiginiu, kad gyvename komforto amžiuje, kai turime sąlygas gyventi patogiai, švariai ir saugiai. Tačiau kalbant apie švarą, nors ir turime vandentiekį, centrinę kanalizaciją, vonios kambarius butuose, teršiame vis daugiau ir daugiau. Ekologine prasme netobulėjame tiek, kiek galėtume. Jūsų nuomone, kur to šaknys?

- Vilnius yra mažas kaimas. Jis yra pakankamai žalias miestas, palyginti patogus gyventi – sutvarkius dviračių transportą, įvedus tramvajų (metro būtų absurdas), sutvarkius esamo viešojo transporto infrastruktūrą, būtų idealus miestas gyventi.

Aš pats vedžioju šunis Žvėryne. Kylant į Ukmergės gatvę kairėje puseėje atsiveria didžiulė oazė – žalias parkas. Niekur tu to nerasi. Bet aišku tokios erdvės apleistos – labai trūksta kokybės. Reikia sutvarkyti tą parką – šiukšlės mėtomos, niekas neprižiūri, suoliukai neatnaujinami, viskas ne taip, kaip turi būti. Takai padaryti, bet netvarkomi. Iškirsti medžiai, bet šakos paliktos, neišvežtos. Policininkai niekada neapsilanko – benamiai šiukšlina, laužus degina, girtuokliaujama. Trūksta ir gyventojų sąmoningumo.

 XIX a. Neryje stovėjo viešieji tualetai. Žinau vieną istoriją, kai Rotušėje buvusiame tualete XIX a. buvo rastas lavonas, žmogaus griaučiai. Kaip, kodėl, kas ten kokią žmogžudystę padarė, nežinoma.

Vis dėlto Vilnius palaipsniui keičiasi, tvarkosi. Vienas iš pagrindinių iššūkių – Neries ir Vilnelės upės, ypač Neries upės sutvarkymas. Naujas meras planuoja tam tikras investicijas, tvarkymą. Vilnius, kad ir kaip keista, yra nusigręžęs nuo upių. Pasižiūrėkite į bet kokį Olandijos ar Vokietijos miestą. Jeigu pro jį teka upė, prie jos koncentruojasi visokiausi objektai – kavinės, taip pat plaukiojama valtimis ir pan. Pavyzdžiui, esu buvęs Utrechto mieste Olandijoje. Ten nerealu! Vilniaus Neris turi daugybę tokių galimybių. Tai susiję su infrastruktūros sutvarkymu, gyventojų perkamąja galia – kiek olandas gal išleisti kavinėje, ir kiek vilnietis. Bet daug ką galima sutvarkyti. Tereikia kūrybingai perimti labiau išsivysčiusių miestų patirtį.

Pavyzdžiui, kalbant apie ekologiją ir žmogaus ryšį su gamta, geras pavyzdys galėtų būti Roterdamas. Ten yra specialiosios žalios miesto zonos, kuriose žmonės gali kepti barbekiu ir visa kita. Visi turi galimybę atsinešti savo kepsnines ir iškylauti, aišku, ne atvirus laužus deginti. Mes turime žaliąją zoną prie Baltojo tilto, bet niekas taip neiškylauja. Pas mus iškart pradėtų girtuokliauti, deginti laužus – turi būti municipalinė policija, kuri prižiūrėtų. Tokias zonas reikia naudoti, tvarkyti. Stebiuosi, kaip Vilniaus miestas to dar nėra padaręs. Dar XIX a. Burbiškėse vilniečiai darydavo iškylas, su šeimomis, studentai atvykdavo. Ten atsiverdavo labai gražios panoramos.

- Ačiū už pokalbį!




www.GRYNAS.lt

Puslapis ruošiamas

This site is under construction